Apie mus
Mūsų šunys
Šuniukai
Foto galerija
Nuorodos
Atminimui
Kontaktai
Ši cų kilmės istorija

Shih Tzu


            Per ilgą veislės istoriją šį žavingą padarėlį garbino ir apsupo legendomis. Shih-Tzu pirmiausiai kulto šuo, kurio atvaizdas ir 
dabar Kinijoje yra budistų liūtas - senovės Tibeto ir Kinijos simbolis, atnešantis sėkmę, laimę, saugantis šeimos ramybę ir gerovę. 
Šie maži šuniukai buvo valdžios ir galingumo simbolis, Kinijos imperatorių numylėtiniai ir asmens sargybiniai.
       Viena iš legendų sako, kad Buda atgaivino savo liūtus dėt to, kad jie visur lydėtu jo vietininkus žemėje, apsaugodami nuo blogos akies ir klaidų.
       Kita legenda sako, kad Buda keliavo paprasto žynio pavidale. Jį lydėjo tik mažas šuniukas, kuris akimirksniu galėto pavirsti į didžiulį liūtą, tuomet Buda galėdavo „joti“ jam ant nugaros.
       Dar kitoje iš legendų pasakojama, kad kartą didžiulis Budos liūtas karštai įsimylėjo mažutę šventąją beždžionėlę, kuri jam atsakė tuo pačiu. Bet abu buvo labai nelaimingi, kad jų meilė negali būti įgyvendinta dėl didžiulio dydžių skirtumo. Buda užjautė jų begalinę meilę ir kažkuriam laikui savo liūtą padarė tokį mažutį, kad iš jų meilė galėtu gimti vaikai. Būtent jų vaikai ir buvo pirmieji Shih-Tzu šuniukai.
       Tačiau iš tiesų šios veislės gimimo ištakos prasideda prieš tūkstantmečius. Veislės istorija yra įdomi ir sudėtinga, todėl būtų tikslinga suskirstyti į tris laiko ir teritorinius etapus:
       1.       Senovės Tibeto 800 m. iki m.e. iki XVII a. 
       2.       Senovės Kinijos nuo 1641 m. iki XX a.
       3.       Dabartinė nuo 1930 m. iki šių dienų. 

       Shih Tzu protėviai buvo maži rytų šunys, kurie egzistavo prieš 800 m. iki m.e., labai plačioja teritorijoje, besitęsiančioje nuo Vidurio Rytų iki Tibeto. Vėliau iš šių šunų išsiskyrė Tibeto grupės šunys, kurios ryškiu atstovu buvo Shih-Tzu. Tibetas pasauliui davė pirmuosius kinologus. Būtent šiem žmonėm, Tibeto vienuoliams, Shih Tzu skolinga už savo gimimą, kaip veislė. Tibeto vienuoliai, griežtai laikėsi porų atrankos, nes norėjo, kad šuniukai kuo daugiau būtu panašūs į mistinę liūtę. Todėl, šie šunys buvo vadinami liūtukais, buvo laikomi šventais ir gyvais įsikūnijimais mistinio Tibeto simbolio - Sniego Liūtės. Tibete su šiais šuneliais buvo susieta daugybė ritualų, apie juos kūrė legendas ir priskirė jiems antgamtines savybes. Tibeto vienuolynuose jie buvo saugojami kaip lobiai. Norint suprasti kaip šie Tibeto šventieji šuniukai atvyko į Kiniją, reikia pasidomėti istoriją, santykius tarp šių šalių. Iki VII a. Tibete buvo labai daug kunigaikštysčių. Kad išvengt vidaus nesantaikų ir atlaikyti kaimyninių šalių užpuolimus, Tibetas buvo priversta sudaryti sąjunga su labiau stipresne valstybę - Kinijos imperija. Būtent šiuo laiku, Kinija įdiegė Tibete budizmą, kuris turėjo didžiulį poveikį šventųjų šuniukų išvaizdos pakeitimui, kad būtu kuo daugiau panašumas į budistų liūtus (labiau masyvios galvos, trumpesni ir platesni snukučiai, labiau ilgi plaukai), tai liudija senovės kronikos ir piešiniai. 
       Du šimtmečius nuo VII iki IX a. Tibetas Kinijai mokėjo duoklę. Tarp aukų buvo ir šventas šuniukas-liūtukas, kuriu svoris buvo įvertinamas gryno aukso verte. Tačiau šie šunys buvo ne labai panašūs į šiuolaikinius Shih Tzu. 823 metais tarp Kinijos ir Tibeto nusistovėjo pagarbūs santykiai. Ir kaip įpatyngą dovaną vieni imperatoriaus rūmai dovanojo mažus šunelius kitiems rūmams. Kinijoje, Ming dinastijos valdymo metais (1368-1644 m.) kiniečių aukštuomenėje buvo populiarus savi, vietiniai ilgaplaukiai šuneliai - tuometiniai prototipai budistų liūto, proseneliai dabartinių Pekinų. Kiniečių kinologai skaito, kad Shih Tzu era Kinijoje prasidėjo 1641 m., kai penktas Tibeto Dalai Lama Lobsang Gyatso, norėdamas įsiteigti Kinijos imperatoriui Mandžu ir su jo pagalba sustiprinti savo galią, padovanojo imperatoriui ypatingą dovaną. Tai buvo išskirtinio grožio šuniukas, kurio panašumas su Budos liūtais tiesiog sukrėtė Kinijos imperatorių. Pagal aprašymą jis tikrai buvo panašus į šiuolaikinį Shih-Tzu. Tai buvo Lasos Apso ir Pekino kryžminimo vaisius, anksčiau patekusio į Lasą iš Kinijos. Tokio sėkmingo derinio priežastis buvo juokingos aplinkybės. Gudrus Kiniečiai dovanodavo tik patinus ir poros jiems tekdavo ieškoti tarp vietinių Tibeto šunų. Tačiau Kiniečiams taip patiko naujo tipo šuniukas-liūtukas, kad kiekvienai progai pasitaikius stengėsi juos gauti iš Tibeto. Šuniukų-liūtukų priežiūrą ir veisimą Tibetiečiai laikė paslaptį. 
       Suradus ar priskirus Shi-Tzu šuniukams panašumus į laukinius gyvūnus, ne dviprasmiškai juos priartino prie mitinių liūtų ir palaipsniui imperatoriaus rūmų mitai ir legendos supusios Shi-Tzu, įgijo galią. Gali būt, jog būtent todėl manoma, kad Shih Tzu verčiant iš Kinų kalbos yra liūtas. Iš tikrųjų taip vadinamos figūros vaizduojančios 
budistų liūtus /paveiks.apačioje/, butinai sėdinčius prie įėjimo į Kinijos imperatoriaus rūmus. Tas Shih Tzų, kuris prie įėjimo visada sėdi dešinėje, laiko leteną ant „žemės rutulio“, simbolizuoja valdžią ir galybę. O tas, kuris visada iš kairės, laiko leteną jauniklio nasruose, maitindamas ji nuo savo nagų, simbolizuoja šios valdžios tęstinumą. Šie liūtai atrodo labiau panašūs į apkirptus Shih Tzu šunelius, negu į žvėrių karalių liūtą.
       Greitai Shih Tzu ir budistu liūtas Senovės Kinijos ir Tibeto žmonėms reiškė vieną ir tą patį: jėgą, valdžią, drąsą, galią, šventumą ir valdžios tęstinumą. Kinijos imperatoriui Shih-Tzu buvo siena, skirianti dieviškąjį (Dievų sūnų, kuo jie save laikė) nuo žemiškojo. Tikėdami, kad tik Shih Tzu turi išimtinę teisę, lydėti Dievų sūnų ir perspėtu apie jo pasirodymą paprastiems mirtingiesiems, kad šie spėtu nuleisti akis. Tačiau, net jeigu kažkas ir nespėdavo nuleisti akių vis tiek šventasis šuo saugojo imperatorių nuo blogos akies, priimdamas žvilgnį į save.
       Su Ming dinastijos žlugimu į Kinijos rūmus, daugiau nei 200 metų, atvyko katės, iš rūmų visiškai išstumdamos šunis. Kinijos imperatoriaus rūmuose šunys vėl atsirado grįžus į valdžią Čing dinastijai, prie imperatorienės regentės Cisi (1862 – 1908 m.), tarp jų buvo Mopsai, Pekinai, Shih Tzu. Visi šunys su trumpais snukučiais ir apvaliomis, skaisčiomis akimis. Tačiau tik pas vieną iš jų ant galvos ir uodegos galiuko buvo baltas plaukų kuokštas, o visą jo kūną dengė ilgi plaukai (įskaitant galvą ir snukutį), jo galva buvo masyvesnė nei kitų. Apie tai byloja vaizdai ant to laiko Šilkų ir porceliano. Šiuos mažus ilgaplaukius šunelius vadino imperatorienės Cisi perlais. Ji dievino šiuos mažus šunelius-liūtukus ir pati padarė pirmąjį oficialų Shih Tzu aprašymą, kuris labai panašus į poemą. Štai kelios ištraukos, labiausiai apibūdinančios veislę ir požiūrį į ją: 
"Jis juda kaip aukso žuvelė..., jo spalva kaip liūto ar meškos arba dėmėta kaip drakono..., galva kaip liūto..., snukutis kaip šventos beždžionėlės..., kūnas kaip meškos..., kojos dramblio..., ...kaip didybė, verta apsaugos ir priartinimo prie imperatoriaus...." 
       Su didžiosios Kinijos imperijos žlugimu ir dėl didelių permainų „imperatoriškieji lobiai“ pradėjo palikti ne tik imperatoriaus dvarus, bet ir šalį, kas anksčiau buvo neįmanoma. Ankščiau šunelius išvežti iš šalies buvo draudžiamas, netgi baudžiama mirties bausme. Tiems, kurie visgi sugebėdavo gauti leidimą išvežti šunelį, negalėjo išsaugoti šunelio nuo mirtino skanėsto - mėsos su skaldytu stiklu. Tik po imperatorienės Cisi mirties (1908 metais) pradėjo juos slapta išvežti į Europą. XX amžiaus 20 - 30 metais ypač daug kinų šunų, buvo išvešti į Angliją ir Skandinaviją. Per Kinijos revoliuciją, dauguma šuniukų buvo sunaikinta kartu su savo šeimininkais. Iš tų nedaugelio išgyvenusių 1934 m. Pekine buvo įkurtas pirmasis Shih Tzu veislės klubas, o 1938 m. buvo paskelbtas pirmasis oficialus Shih-Tzu veislės standartas. Šiame standartas labai daug straipsnių priminė Pekinų veislės standartą, kas liudija apie tai, kad prarasta 200 metų vystymosi, plėtros ir trūko tinkamos kontrolės. 30 metų Kultūrinės revoliucijos visiškai sunaikino Imperijos jausmų apraiškas, prisirišimą... ir likimo ironija, šunų įvežimas į Kiniją ribojamas didžiulėm rinkliavom, o veisimas buvo draudžiamas įstatymu. 
       Didžiulė sėkmė veislei, kad pakankamas kiekis šių puikių šuniukų buvo išvežti į Angliją ir Skandinavų šalis, kur ir prasidėjo paskutinė – šiuolaikinė (dabartinė) veislės istorijos stadija. Čia Shih-Tzu nedelsiant užkariavo šunų mėgėjų širdis, į šių karštų gerbėjų gretas iškarto papuolė Karalienė Motina, Jorkšyro kunigaikštienė, princesė Margarita. Netrukus Anglijoje buvo įkurtas Shih Tzu veislės klubas. Bet tik 1948 m. buvo parašytas pirmasis Britanijos veislės standartas, kurio versiją 1958 m. šiek tiek patikslinta. Britanijos standarte paskutinį kartą pakeitimai būvo padaryti 1986 m. Būtent Anglijoje Shih Tzu įgyjo šiuolaikinę išvaizda, todėl Didžioji Britanija teisėtai gali vadintis trečiąją Shih Tzu gimtine. 
       Vėliau, 1988 m. rugpjūčio 15 d. Britanijos standartas (1986 m.) buvo išverstas į prancūzų kalbą ir buvo patvirtintas Tarptautinės Kinologų federacijos (FCI) 208 numeriu. Šiuo standartu iki šių dienų vadovaujasi kinologai visame pasaulyje, išskyrus JAV. Jie turi šiek tiek skirtingas taisykles ir vertinimo kriterijus. 
       Pakeitusi daugiau nei vieną tėvynę Shih Tzu neprarado savo šaknų, išsaugojo savyje Karaliaus didybę, orumą, išmintį, suprantingumą, Senovės Rytų eleganciją ir nuolankumą. Šiandien Shih Tzu, dėl savo nedidelio ūgio,unikalaus sugebėjimo bendrauti, žaismingo ir džiaugsmingo charakterio, įgijo populiarumą ir užkariavo viso pasaulio meilę. 
       Shih Tzu idealus kompanjonas – švelnus, jautrus ir dėmesingas, jis neįkirus ir nenusibostantis. Ką jis bedarytu, tai jis daro oriai. Shih tzu stebėtinai protingas ir žavus, tuo pačiu ypač subtilus ir gražus šuo. Shih-Tzu - tai puikus, didis šedevras, sukurtas gamtos ir apšlifuotas amžių ir žmogaus. Kažkas yra labai taikliai pasakė: "Jis turi Mandarinų orumą, liūto drąsą ir velniuko linksmumo“.
       Į Lietuvą, ši veislė pateko ne taip seniai, apie 1992 m., jų nėra daug, tačiau jų gerbėjų skaičius nuolat auga.
Pagrindiniai paveiksliukai: 5606829_orig.jpg 

Facebook