Apie mus
Mūsų šunys
Šuniukai
Foto galerija
Nuorodos
Atminimui
Kontaktai
Berno zenenhundų kilmės istorija

 

Berno zenenhundai

Kilmės istorija

  Iš kur Alpių aukštikal­nėse atsirado šių gyvūnų? Vyraujanti teorija yra ta, kad jiems pradžią davė senieji molosų šunys, kurių pavadinimas atsirado iš šiaurės Graikijoje buvusios Molotijos vietovės. Čia augo piligrimų lankomas šventasis ąžuolas. Vietiniai prekeiviai atvykusiems piligrimams parduodavo šunis, vadinamus molosais, ir šie labai plačiai paplito. Daugu­ma Vakarų Europos stambių šunų kilo iš molosų - juos į karo žygius vedėsi Romos legionai. Maždaug prieš 2 000 metų Alpių aukštikal­nėse Romos legionų atvesti šunys poravosi su vietiniais šunimis. Molosai padėjo pagrindus daugeliui naujų veislių, tarp jų spėjama ir Berno zenenhundams.   


Tačiau 1924 m. netoli Ciuricho ežero buvo atkasti stambių šunų palaikai. Archeologai mano, kad jie palaidoti 3 000 m. prieš Kristų. Šis radinys griauna Romos legionų arba keltų, kurie įsikūrė šiose vie­tovėse 450 m. prieš Kristų, šunų versiją. Todėl kinologai vis dar tebediskutuoja apie tikrąją zenenhundų kilmę.   

XIII amžiuje Europoje suklestėjo gyvulininkystė. Pieno ir mėsos mugės su­traukdavo minias žmonių. Derlingos Alpių pievos, Ti­rolio regionas maitino aplin­kinius regionus. Ūkininkai praturtėjo, jų laikomos ban­dos darėsi vis gausesnės. To­dėl jiems reikėjo vis daugiau talkininkų - gerų šunų. Vie­ni piemenys jau nesuvaldydavo įnoringų galvijų bandų. Šveicarija klestėjo. Senais laikais čia gyvavo 70 dialek­tų, kantonai didžiavosi ne­priklausomybe. Kiekvienas kantonas galėjo pasigirti ir savais šunimis. Šunys ganė bandas, vežė į muges produktus, saugojo fermerių pinigus ir šeimas. Kai 1882 m. Ciuriche buvo įkurta Šveicarijos kinologų draugija, pirmiausia kino­logai, atidavė duoklę senbernarams ir šunų kilmės knygoje pirmuoju numeriu įrašė senbernarą. Bet 1892 m. Franz Schertenleib, vyndarys iš Berno apylinkių, pasi­skelbė kalnų fermose aptikęs įdomių šunų. Apie tokius šunis jam buvo pasakojęs tėvas ir seneliai. Daugmaž vienodo tipo, dabartinių ze­nenhundų protėvių gausu buvo Dürrbächler apylinkė­se (į šiaurę nuo Berno). Su­sižavėjęs piemenų šunimis, vyndarys juos supirkinėjo, veisė, įregistravo veislyną. Šunų mylėtojai šaukė šiuos gyvūnusDürrbächler var­du.   

Dürrbächler‘iai - Berno zenenhundai 
XX amžiaus pradžioje kinologai Heiniger, Günther ir kiti entuziastingai veisė Berno zenenhundus. 1907 m. nemažą jų būrį parodė Liu­cernos (Šveicarija) šunų par­odoje, kur ir atkreipė Albert Heim (1849-1937) dėmesį. Šis Ciuricho geologijos ins­tituto profesorius, kinologas ekspertas patikėjo zenenhun­dų ateitimi. Jis ėmė globoti ir didžiuosius šveicarų ze­nenhundus. A.Heim inicia­tyva 1907m. įkurtas Dürrbächler‘ių mylėtojų klubas. Veislės šunų standartą ėmėsi rašyti taip pat A.Heim, jo dėka atsirado ir Berno zenenhundų vardas. A.Heim rašė: „Nė vienas šuo nėra toks artimas „canis domesticus" (naminis šuo), kaip zenenhundas". 1912 m. Berno zenenhundų vardą patvirtino Šveicarijos kinologų sąjunga.   

Laikai keitėsi ir Šveicarijos ūkininkai vis dažniau pasitelkdavo techniką, todėl zenenhundams jų ūkiuose sumažėjo darbo. Iškilo rimta grėsmė zenenhundų veislės išlikimui. Reikėjo kažko, kas pakeistų požiūrį į šiuos šunis, reikėjo „atšvie­žinti" jų kraują. Gal ir gerai, kad atsitiktinai viename veis­lyne niūfaundlendas Plutas sukergė kalytę Cristine fon Liuks. Gimę šuniukai labai sudomino veislės gerbėjus. Ir vėliau zenenhundams buvo įlieta niūfaundlendų kraujo, kad charakteris taptų švelnes­nis, kailis - puošnesnis. Jeigu palygintume senąjį ir naująjį standartus (FCI standartą at­naujino 2003 m.), dabartiniai „bernai" tapo aukštesni, kailio spalvų išsidėstymas griežčiau reglamentuotas. Bet iš esmės laikas smarkiai nepakeitė šių šunų, tai ir yra didelis Berno zenenhundų privalumas.   

Paplitimas 
Pirmiausia zenenhundais susižavėjo vokiečiai, o 1926 m. „berniukai" pasiekė Jungtines Valstijas. Dar prieš Antrą­jį pasaulinį karą jie pateko į Prancūziją, kur šiuo metu yra vieni populiariausių šunų. Pasaulyje juos vadina vi­saip: Berno kalnų šunimis, šveicarų aviganiais, Amerikoje juos praminė Swiss (šveicarai). Mūsų krašte šaukia „bernais".
Iš keturių Šveicarijos zenenhundų veislių Berno zenenhundai yra populiariausi. Gerai prisitaikę gyventi kalnuose, gano bandas Alpių pievose, tempia vežimėlius, saugo namų turtą. Šiuo metu labai paplitę ir kaip šeimos numylėtiniai.

Istorinės nuotraukos

Šaltinis: www.zenenhundai.lt

Facebook